Dangaus karalystė

Pirmieji Kristaus žodžiai, Šv. Mato Evangelijoje yra šie: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat“ (Mt 4, 17). Evangelistas Morkus irgi sako tą patį. Jis rašo: „Kai Jonas Krikštytojas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė, Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,14).

Taigi, kas yra toji „Dievo karalystė“?

Atsako pats Kristus ir Dievo karalystės esmę, jos prigimtį nušviečia gražiais palyginimais. Šv. Matas savo Evangelijoje mini 7 palyginimus. Jau trečią sekmadienį iš eilės mišių evangelijose Kristus kalba apie Dievo karalystę. Jis išnaudoja progą palyginimais apie ją kalbėti, nes ji labai Jam rūpi. Kartais priminimą apie Dievo karalystę baigia perspėjimu, kad jai nepriklausantys bus nubausti.

Viename palyginime Kristus kalba apie sėklą, sėjėją ir dirvą. Sėkla gera, bet vaisius skirtingas. Žmogus, būdamas laisvas, turi nuoširdžiai priimti Dievo žodį ir pagal Jį gyventi.

Antrame palyginime mini, kad priešas prisėjo piktžolių į kviečių dirvą,

Dievo karalystę Kristus prilygina raugui. Mažas gabalėlis raugo veikia tešlą. Žmogus turi veikti visą aplinką ir vesti ją prie Dievo.

Dievo karalystė labai panaši į garstyčių grūdą: sėkla labai mažytė, bet iš jos išauga didelis medis. Šiuo palyginimu, norima pasakyti, kad Dievo karalystė išaugo iš mažos Jo mokinių grupelės.

Paslėpto lobio panašybėmis Jėzus mums išryškina ir Dievo karalystės kilnumą. Ją reikia pelnyti, atsižadant visko. Kalbėdamas apie tinklu sugautas žuvis, Kristus moko apie Dievo karalystės narių įvairumą. Dievo karalystėje yra gerų ir blogų narių, kaip įvairių žuvų būna tinkle. Pasaulio pabaigoje, paskutiniojo teismo dieną, blogieji bus išskirti iš gerųjų. Tą dieną ir piktžolės bus išrinktos iš kviečių, išmestos ir sudegintos.

Netikusios žuvys iš tinklo bus išmestos lauk. Teisieji, kaip girdėjome praeitą sekmadienį, „spindės kaip saulė Tėvo karalystėje“. Ne kartą kristus pamokymus baigai apie Dievo karalystę perspėjimu: „Turintieji ausis te klauso“. Iš visų tų palyginimų kyla labai įdomus vaizdas: Dievo karalystė yra dvasinis Dievo viešpatavimas žmonių širdyse. Žmonės pripažįsta Dievą aukščiausia būtybe ir vykdo Jo valią, paskelbtą Kristaus. Dievo karalystė pasaulyje įgyvendinama tikinčiųjų bendruomenės, o baigiama kitame gyvenime – amžinu išrinktųjų susijungimu su Dievu.

Pirmame Mišių skaitinyje girdėjome kaip Šv. Paulius moko: „Mes žinome, kad viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems“ (Rom 8, 28).

Visi esame pastebėję, kaip gamta, jos didingumas ir grožis gali mus prie Dievo vesti, tačiau ir į piktą Gali patraukti. Iš pasaulio žiedų galima Dievo meilės medų rinkti, bet galima rasti ir klijų, kurie mūsų sielą prilipdo prie nuodėmės. Svarbu išlaikyti aukso vidurį. Kristus buvo patenkintas, užvalgęs ant ugnies keptos žuvies ir užgėręs vandens, gauto iš samarietės moters, tačiau Jis neatsisakė ir į vestuves nueiti, ir vyno išgerti. Išvaikščiojo Palestiną pėsčiomis skersai ir išilgai, bet leido sau po kojomis kloti palmių šakas, leido Magdalenai Jo kojas brangiais kvepalais tepti. Taip elgdamasis, Jis mums tik parodė, kaip gyvenimo kelyje galima išlaikyti tą aukso viduriuką. Norėdami jį išlaikyti, turime nuolat prisiminti, kad šis gyvenimas tėra tik tiltas į amžinybę…

Mes gyvename tokiame amžiuje, kuriame žmogus vis labiau nuslysta nuo dieviškojo kelio ir nuvertina patį brangiausią – išsigelbėjimą Kristuje. Blogis mūsų visuomenės gyvenimą sutvarkė taip, kad visa, kas amžina ir šventa būna nuvertinta, o kas laikina, žemiška, nuodėminga, – brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimas užimą pirmąją vietą, Švento Rašto skaitymas – paskutinę… Nuo pirmadienio iki sekmadienio žmogus ieško pinigų, duonos, malonumų. Dievo karalystei, savajai sielai, Bažnyčiai, ne visada randa laiko net sekmadienį, kad už viską padėkotų Dievui, pasisemtų naujų malonių ateinančiai savaitei…

Tik pagalvokite apie tai…

Šiomis dienomis, labai daug žmonių sakosi esąs nervingi. Nekliudyk, pasitrauk, dink iš akių ir taip toliau, tokius žodžius girdime kasdien. Viso to priežastis yra perdėtas rūpinimasis savimi pačiu. Jei daugiau ieškotume Dievo garbės ir Jo karalystės, tai ar didelis skirtumas, ar mes giriami, ar peikiami, pelnome ką nors ar prarandame. Verta dažnai prisiminti Šv. Teresės žodžius: „Tegul niekas negąsdina tavęs, nes viskas praeina. Tik Dievas visada pasilieka. Kas su Dievu gyvena, tam nieko nestinga“.

Pavojingas dalykas yra nutraukti ryšį su Dievu. Teisingai rašo psalmininkas 138-je psalmėje: „Kur aš eisiu nuo Tavo dvasios ir kur bėgsiu nuo Tavo veido? Tavo akivaizdoje tamsybės netamsios, ir naktis šviesi kaip diena“.

Dievo karalystės nariai privalo siekti tobulumo, to brangaus perlo. Kristus pasakė: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).

Kiekvienas žmogus savotiškai supranta tobulumą. Yra manančių, kad užtenka nedaryti niekam nieko blogo. Tai klaidingas mąstymas. Tobulumo esmė yra būti Dievo karalystės nariu Jėzuje Kristuje, per pašvenčiamąją Dievo malonę. Reikia nuolat ryškinti mumyse glūdinti Dievo paveikslą. Krikščionybė be tobulybės siekimo tėra tik dagtis, kuris nedega ir nešviečia, o tik smilksta.

Meilė vargšui prasideda, kai ji yra kupina meilės Dievo kūriniui. Visos kitos savybės: gyvenimo padėtis, užimama vieta, grožis pasitraukia į šalį, šalia šios meilės šviesos. Darbai, kylantys iš šios meilės, taikomi tiems kam reikia pagalbos: alkanas bus pavalgydintas, sušalęs sušildytas, belaisvis aplankytas…

Pagaliau vargšus galėtume vadinti ir mylėtine kaip turtingus, bet kaip mylinčius. Tada galima bendrystė ir dalijimasis. Netgi ir mes esame vargšai neturtingi atjauta, supratingumu, nuoširdumu, užuojauta, tėvo, motinos ir brolių ar seserų meile. O vargšas turi savo paties turtą – paprastumą, užuojautą, nuoširdumą, draugystę… Vargšas gali mus gausiai apdovanoti.

„Suprasti, kas teisinga, jausti, kas puiku, linkėti, kas gera – štai protingo gyvenimo tikslas“, – sako Platonas.

Manau šiandien supratome, kad nėra lengva būti geru Dievo karalystės nariu, nes esame tikri vargšai dvasioje, neretai ir gyvenime. Nelengva siekti tobulumo, tačiau būtina. Nesiekdami tobulybės, tampame tai nevaisingais medžiais, augančiomis piktžolėmis. Laimingas tas, kas gali nuoširdžiai išpažinti esąs vargšas Dievo akyse ir tarti šios dienos atliepiamosios psalmės žodžius: „Tokia mano dalia – tavo žodžių laikytis. Man Tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas, brangesnis už auksą ir sidabrą… Tavo nurodymai brangesni už auksą, mielesni už grynąjį auksą. To dėlei tvarkiausi pagal visus Tavo nuostatus, pakęsti negaliu jokių melo vingių. Tavo potvarkiai iš tiesų stebuklingi, todėl mano siela juos sergi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s