Dirva ir sėkla

Išganytojas, skelbdamas savo mokslą, vartojo palyginimus, kad bemoksliai žmonės lengviau suprastų skelbiamas tikėjimo tiesas.

Šiandien Evangelijoje girdėjome labai aiškų palyginimą apie Dievo žodį ir dirvą. Labai gerai, kad Kristus jį pats paaiškino. Sėkla – tai Dievo žodis. Dirva – tai žmonių širdys. Sėjėjas geras, sėkla gera, dirva įvairi.

Minutėlę apmąstykime tai!

Ką reikia daryti, kad sėkla – Dievo žodis mumyse užaugintų, neštų ir brandintų, tyrus bei kupinus šilumos, meilės, atjautos vaisius mūsų širdyse.

Man labai patinka laiške žydams parašyta eilutė, joje rašoma : „Daugel kartų ir įvairias būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o galiausiai šiomis dienomis Jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1-2). Tačiau Išganytojas mokė žmones tik trejus metus. Žengdamas į dangų tą darbą tęsti pavedė savo apaštalams ir jų įpėdiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Kai girdi kunigą sakykloje, nemanyk, kad jis sako šiaip kokią prakalbą lyg delegatas į seimo narius, į kurią neverta kreipti dėmesio. Ne! Tokiu būdu skelbiamas Dievo žodis Bažnyčios vardu, aiškinama Dievo Evangelija, todėl pamokslo reikia klausyti atidžiai. Pats išganytojas yra pasakęs: „Palaiminti, kurie klauso Dievo žodžio“ (Lk 11,18).

Neapgaudinėk savęs sakydamas, kad kasmet girdi tas pačias Evangelijas. Jeigu tavęs paklausčiau, kokia yra mėgstamiausia tavo  Evangelija, ką tu man atsakytum?

Katalikai nemaitina sielų Dievo žodžiu. Dievas siunčia jiems laišką – tai yra Evangeliją kiekvieną sekmadienį, o kas kasdien dalyvauja Šventose Mišiose  – tą laišką gauną ir kasdien, tačiau jį įsikiša į kišenę net neatplėšę. Dievas palieka jums testamentą, kaip tėvai vaikams palieka testamentą. Po tėvų mirties Jūs jį stengsitės atplėšti kuo greičiau, nes norėsite sužinoti, ką tėvai paliko. Dievo testamentas yra ne materialinis, bet dvasinis, todėl dauguma katalikų juo nesidomi, nes yra tikri, kad jame nieko nepalikta, todėl neverta į jį nė žiūrėti.

Toks elgesys gali būti nemalonus einant į dangų. Kai pasieksi dangų ir pamatysi tavo atvykimu besidžiaugiantį Viešpatį, pirmą kartą suvoksi tikrąjį save, vėl tarsi gimsi Viešpaties akivaizdoje, kuris tik vienas tepažįsta mus tokius, kokie iš tikrųjų esame. Viešpats mus pakvietė ir myli. Tuomet, tikiu, kiekvienas nustebęs teisinsis:

Kad būčiau žinojęs, jog toks, Viešpatie esi! Kad būčiau ankščiau Tave pažinęs! Kodėl man niekas nieko apie tai nepasakė? Ką darė visi kunigai? Kodėl jie manęs neįspėjo? Aš būčiau visai kitaip gyvenęs. Būčiau buvęs laimingas. Visu savo gyvenimu būčiau liudijęs tikėjimą džiaugsmą, kad esu taip mylimas net kitus būčiau raginęs panašiai elgtis…

Kitos pastarosios minutės gali būti labai nemalonios. Kaip Tu mielas krikščionį jausiesi, jei prisiminsi, kad per kiekvienas Mišias buvo skaitoma ir aiškinama Evangelija, tik niekas taip greitai neužmirštama, kaip Evangelija. Jei šiandien paklausčiau, kokią praėjusį sekmadienį girdėjote Evangeliją, vargu ar daugelis iš JŪSŲ galėtų ją prisiminti.

Jėzus taip pat minėjo, kad sėklos augimas priklauso nuo dirvos. Mes esame ta dirva, apie kurią Kalba Kristus šios dienos Evangelijoje.

Manau, kad tu esi girdėjęs tą labai gražią pasaką. Žmogus, eidamas į bažnyčią, šventoriuje pamatė velniuką, einantį su žmonėmis į bažnyčią. „Ko tu čia dabar lendi?“ paklausė žmogus. Velniūkštis jam atsakė „Kaipgi neisiu ten, kur labiausiai esu puolamas. Eisiu gintis. „Bet kaip tu save ginsi?“ teiravosi žmogus. „Yra įvairių būdų“, – atsakė piktasis. „Vienus jau namuose suerzinau, nes sutvarkiau taip, kad vyras, skubėdamas į bažnyčią, nerastų savo kaklaraiščio, pastebėtų, jog marškiniuose nėra sagos. Pasistengiu, kad vyras ar žmona nerastų akinių, rožančiaus ar kito reikalingo daikto. Neleidžiu visai uždaryti stalčiaus, kad kažkuriam užkliūtų koja ir susikeiktų, kad pradėtų jie bartis ar kolioti vaikus. O kai susipykę ateina į bažnyčią, tikrai nebegirdi kunigo žodžių. Be to, bažnyčioje susirinkusių moterų žvilgsnį kreipiu į draugių apsirengimą šukuoseną, į jų akis, kurios spindi smalsumu, vyrų žvilgsnius nukreipiu į moteris, kad jie pasidžiaugtų gražiais Dievo kūriniais. O dar kitiems kišu į galvą neseniai girdėtas naujienas…“

Iš tikrųjų, nėra lengvą kunigui pasiekti žmonių širdis, nes kiekvienas iš jūsų turite savo dvasines vertybes. Pamokslas tau dažniausiai patinka tuomet, kai kunigas pataikauja tavo įsitikinimams. Vos prašnekęs apie tavo ydas, tuojau pat prarandu tavo dėmesį.

Paklauskime savęs, jeigu per Dievo žodžio skelbimą mes niekada nesusitikome su Dievu – kieno tai kaltė: Jo ar mano? Per visą Šventą Raštą aidi žodžiai, skelbiantys, kad Dievas ieško Žmogaus. Jis beldžiasi visą laiką, kartais nuo ryto iki ryto. Tas nesiliaujantis beldimas į senas duris, kurios, aklinai užkaltos. Beldžiasi ir mus tai vargina… Taip sunku keltis ir atplėšti tas sunkias duris… Tačiau Dievas nenuleidžia rankų ir vis beldžiasi, beldžiasi, visada ir visur randą kietą, neparuoštą dirvą, kuri būna ir užžėlusi piktžolėmis.

Galima paimti ir kitą pavyzdį. Kartą kunigas kalbėjo apie uždarbį ir dosnumą. Kol kunigas aiškino pirmąjį pamokslo punktą: „Stenkitės uždirbti kiek galima daugiau“, gobšus klausytojas net bakstelėjo savo kaimynui alkūne sakydamas: „Ot geras pamokslininkas“ – ir nykščiu parodė į viršų, kaip šių dienų jaunimas socialiniame tinkle Facebook spaudžia laikus. Tačiau tik pradėjus kunigui aiškinti antrą punktą: „Taupyk kaip išmanydamas“, – gobšuoliui tai dar labiau patiko. Bet kai kunigas pradėjo aiškinti, kad nereikia širdies pririšti prie pinigų ir materialių vertybių, bet reikia stengtis padaryti kiek galima daugiau gerų darbų, klausytojas išėjo iš bažnyčios burbėdamas: „Niekus kalba jaunuolis!“.

Pamoksluose girdimus pamokymus ar perspėjimus būtina taikyti sau, o ne kitiems. Dažnai būna taip, kad žmogus visą pamokslą pritaiko kietiems, o sau pasilieka tik vieną žodį – AMEN.

Niekuomet nepamiršiu vieno sekmadienio, motina, eidama į bažnyčią, nusivedė su savimi mažą dukrelę. Ši gana ramiai sėdėjo per pamaldas ir atidžiai klausėsi pamokslo. Kunigas kalbėjo apie motinų pareigas šeimoje auklėjant vaikus. Kunigas akcentavo, kad daugelis motinų visai nepaiso, kad vaikai, susėdę prie stalo, pasimelstų ar bent persižegnotų. Mergaitė, klausydamasi tų žodžių, timptelėjo už rankos mamą, sakydama: „Mamyte, ar ne apie tave kunigas kalba?“ „Vaikeli, iš kur tau tokios mintys?“ – atsakė mama ir vėl ramiai klausėsi pamokslo. O kunigas ir toliau kalbėjo, kad yra tokių mamų, kurios vakarais siunčia vaikus į lovą, o pačios žiūri televizorių ir nepasidomi, ar vaikai, eidami gulti, meldžiasi, pati su jais nepakalba net trumpos maldos. Mergaitė ir vėl timptelėjo mamai už rankos: „Man atrodo, kad kunigas kalba apie tave!“ Mama susimąstė. „Tikrai, juk tie žodžiai tinka ir man“.

Ne tik pamoksle, bet ir visur išgirstas mintis, citatas – pirmiausia taikykime sau, o ne kitiems, tada ir mūsų širdys bei mes patys tapsime gera dirva…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s